Sudarant tarptautinę franšizės sutartį, yra svarbu, kurios valstybės teisė bus jai taikoma. Pasirinktas įstatymas reglamentuos sutartyje nenurodytas situacijas, nuostatų galiojimą, ginčytinus atvejus ir kitus klausimus. Tokių sutarčių reglamentavimas Baltijos šalyse puikiai parodo, kaip stipriai gali skirtis franšizei taikomų įstatymų nuostatos.
Pagrindiniai tokio reglamentavimo faktai yra pateikti šioje lentelėje.
|
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Svarbu atsiminti, kad franšizės sutarčiai taikoma daug kitų šiame straipsnyje nenurodytų norminių aktų, pavyzdžiui, intelektinės nuosavybės apsaugos taisyklės, konkurencijos teisės, bendrosios konkrečios valstybės civilinių teisių nuostatos.
Latvija
Latvijos Komercinio įstatymo reglamentavimas yra pakankamas, tačiau tuo pat metu nėra perdėtas. Jis sutarties šalims suteikia pakankamai laisvės nuspręsti dėl franšizės sutarties turinio, tačiau franšizės davėjo prievolės yra pateiktos pakankamai aiškiai ir glaustai. Latvijos įstatymų leidėjas Komerciniame įstatyme taiko geriausią pasaulio praktiką, įtraukdamas UNIDROIT Informacijos dėl franšizės atskleidimo pavyzdinio įstatymo (Model Franchise Disclosure Law) sąlygas. Franšizės davėjas yra įpareigotas raštu teikti pačią svarbiausią informaciją apie franšizę dar iki franšizės sutarties sudarymo. Jei tai nėra atliekama, tai gali būti franšizės gavėjo pagrindas vėliau nutraukti sutartį vienašališkai. Svarbu tai, kad Komercinis įstatymas įpareigoja ir franšizės gavėją sudarant franšizės sutartį teikti franšizės davėjui aktualią ir teisingą informaciją apie esmines aplinkybes. Tai yra gera priemonė, tačiau franšizės davėjai ne visada ja naudojasi.Komercinis įstatymas yra sudarytas taip, kad užtikrintų franšizės gavėjui, kaip silpnesnės ir mažiau patyrusios šalies, apsaugą. Ryškiausias šio reglamentavimo pavyzdys yra franšizės davėjo pareiga mokėti franšizės gavėjui kompensaciją už konkurencijos ribojimo laikotarpį.
Lietuva
Lietuvoje taikomas išsamiausias franšizės reglamentavimas Baltijos šalyse. Lietuvos Civilinis kodeksas apibrėžia visapusišką franšizės sutarties reglamentavimą: jos sudarymą, keitimus, nutraukimą, formą ir turinį. Taigi, užtikrinamas įstatymo reglamentavimas, jei šalys sutartyje nėra numačiusios sąlygų įvairioms situacijoms. Civilinis kodeksas taip pat nustato pagrindines franšizės santykių konkurencijos teisės nuostatas. Reikia pripažinti, kad Lietuvos Civilinis kodeksas pirmiausia gina franšizės gavėjo interesus, pavyzdžiui, franšizės davėjas ir franšizės gavėjas tam tikromis aplinkybėmis privalo pasidalyti atsakomybe trečiosioms šalims už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas. Galima sakyti, kad Lietuvos reglamentavimas nukrypo nuo principo, kad franšizės gavėjas vykdo verslą savo rizika ir atsakomybe, nes dalis atsakomybės perkeliama franšizės davėjui. Šios nuostatos smarkiai skiriasi nuo kitų Baltijos šalių taikomų taisyklių.Lietuvos Civiliniame kodekse taip pat taikomas kitoks požiūris į franšizės sutarties pratęsimo klausimą. Įstatymas suteikia franšizės gavėjui teisę pratęsti sutartį tokiomis pačiomis sąlygomis ir terminu, jei franšizės gavėjas per sutarties terminą nepažeidė savo franšizės sutarties įsipareigojimų. Tai gali sukelti sunkumų franšizės davėjui, jei šis pasibaigus franšizės sutarties terminui nori atlikti jos nuostatų keitimus, pavyzdžiui, susijusius su rinkos pokyčiais ar šalių atsakomybe. Lietuvos Civiliniame kodekse nustatyta, kad franšizės sutartis turi būti registruojama Įmonių registre ir intelektinės nuosavybės registruose. Taigi, šis reglamentavimas sukuria biurokratinę naštą ir papildomas išlaidas verslininkams. Be to, vieša registracija suteikia trečiosioms šalims galimybę susipažinti su franšizės sutarties turiniu ir apsunkina sutartyje esančios konfidencialios informacijos apsaugą. Reikia pabrėžti, kad sutarties registracija yra privaloma, siekiant ją taikyti trečiųjų šalių atžvilgiu, tačiau nedaro įtakos franšizės davėjo ir franšizės gavėjo sutarties taikymui ir galiojimui. Dėl šios priežasties kai kurie verslininkai nepaiso šio reikalavimo ir neregistruoja sutarčių.
Estija
Estijos taikomas reglamentavimas yra labai siauras ir nenumato nekonkuravimo, franšizės sutarties nutraukimo, sutarties pratęsimo ir pan. nuostatų. Todėl franšizės sutarčiai turi būti taikomos bendrosios sutarčių teisės nuostatos. Tokio požiūrio dėka, franšizės reglamentavimas tampa neaiškus, nes reikia analizuoti visą Sutarčių įstatymą bendrai. Šalių interesų apsaugos klausimu Estijos įstatymai franšizės davėjams teikia didesnę pirmenybę nei franšizės gavėjams. Papildomas teises franšizės gavėjams suteikiančių nuostatų, pavyzdžiui, dėl teisės gauti informaciją ar kompensaciją už nekonkuravimo įsipareigojimų vykdymą, nėra.Estijos teisės aktuose nėra nustatyti biurokratiniai reikalavimai, įstatymas net nereikalauja raštiškos franšizės sutarties formos.
***
Šis palyginimas leidžia daryti išvadą, kad kiekviena tarptautinę franšizės sutartį sudaranti bendrovė turi įvertinti nacionalinius įstatymus ir atidžiai apsvarstyti visus reikalavimus bei ypatybes. Daugeliu atvejų gali reikėti išsamesnės analizės, siekiant nustatyti privalomai taikomas nuostatas, kurių negalima keisti franšizės sutartimi. Kuo mažiau detalizuojamas reglamentavimas (kaip Estijoje), tuo patogesnis jis yra patyrusiems tarptautiniams franšizės davėjams, kurie gali sudaryti savo tipines franšizės sutartis be esminių keitimų. Tačiau mažiau patyrusiems franšizės gavėjams kur kas palankesnis yra visapusiškas Lietuvos reglamentavimas, ginantis franšizės gavėjo interesus. Reikia pripažinti, kad Latvijos įstatymai sėkmingai subalansuoja šalių teises ir pareigas.
PANAŠŪS STRAIPSNIAI 
